Plinkšės, vietinių dar vadinami Plinkšiais – kaimasŠerkšnėnų seniūnijoje, šiauriniamePlinkšių ežerokrante. Šiaurėje ribojasi suKetūnųirKalniškių, rytuose – suGirkaliųkaimais. Prie ežero tebėra buvęsdvaropastatų ansamblis irparkas, išlikęs buvusio dvaro savininko Kostantino Pliateriokapas. Šis kaimas tebesaugo praeities pėdsakus, o bendruomenė maloniai priima kiekvieną čia apsilankiusį.
Istorinės žinios
Kaip teigiama virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, rašytiniuose šaltiniuose Plinkšės minimos jau XII amžiuje. Žemės savininkas yra buvęs Šemeta. 1717 m. Plinkšės įėjo į Kuršėnų dvaro valdas, priklausiusias J. Gruševskiui. XVIII amžiuje Plinkšės minimos kaip palivarkas. XIX a. pradžioje perėjo Pliaterių šeimai ir priklausė Šateikių grafystei. Dvaro savininkais minimi Vladislovas, Konstantinas, Aleksandras, Adomas, Vilhelmas, Ona ir Olga Plaiteriai. Dvarui priklausė 8 tūkst. ha dirbamos žemės ir apie 4 tūkst. ha miškų.
1929 m. Plinkšių dvaro žemės buvo nusavintos, paliekant 80 ha, ir išdalintos ūkininkams, taip pat 17 ha skirta Sedos šv. Vincento draugijos senelių prieglaudai. 1934 m. dvarą nupirko Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir čia įkūrė žemės ūkio mokyklą, pavadintą vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu. Žemės ūkio mokykla ruošė ūkio specialistus, kurių labai trūko Lietuvos kaimui. Mergaitės buvo mokomos namų ruošos darbų: gaminti valgius, ruošti, serviruoti stalus, kepti duoną, verpti, austi ir siūti. Apie 1955 m. mokykla buvo pertvarkyta į Žemės ūkio technikumą, kuris 1977 m. uždarytas, o dvaras ir rūmai atiteko Plinkšių valstybiniam ūkiui. 1981 m. dvaro architektūrinio ansamblio savininku tapo Naftos perdirbimo gamykla, paskui jį įsigijo UAB „Šiaulių Baltija", o vėliau šį turtą perdavė UAB „Linos namai“ (savininkė Lina Dunauskaitė). Naujiems dvaro savininkams 99 metams buvo išnuomota 21 ha teritorija.
Dvaro rūmai
Pasak Danutės Mukienės, pagal išlikusius rašytinius šaltinius priimta sakyti, kad ežero pakrantėje stovinčius dviejų aukštų neoklasicistinius Plinkšių dvaro rūmus pastatė Konstantinas Broel Pliateris, gimęs 1847 m. Šateikiuose, miręs 1899 m. Plinkšėse. Manoma, kad iš karto po vedybų, apie 1870 m., jis Plinkšėse rengė savo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma.
Apie rūmus buvo įrengtas gražus parkas, o sodybą sudarė trys dalys: reprezentacinis dvaro branduolys, sodas ir ūkinė dalis. Po K. Pliaterio mirties dvarą paveldėjo jo vyresnioji dukra Olga, kurios vyras buvo Lenkijoje gyvenęs Iljinskis-Kašauskas. Po Pirmojo pasaulinio karo (nuo 1918 m.) dvarą valdė jo įgaliotinis D`Ersevilis. Kai O. Kašauskienė mirė, jis tapo ir jos dukters Marijos globėju.
Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, jog dvaro sodybos sudėtinės dalys: užstatymas (7 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas), vandens telkiniai, kelių ir takų tinklas, K. Pliaterio kapas. Dvaro sodybos vystymuisi ryškūs šie formavimosi etapai: I – XVIII a. – išlikusios žinios, kad XVIII a. pr. Plinkšės jau vadinamosi palivarku. II – XVIII a. pr. inventoriaus aprašuose minimi nauja troba, naujas svirnas, naujai perstatyta arklidė, perstatytas tvartas, geras kluonas, sena, bet gera „odryna“. 1720 m. minimi sienojų išpjovimai: trobos, kluono, svirno, tvarto statybai, taip kokliai, galimas dalykas, kad prabangesnio gyvenamojo namo įrengimui. 1721 m. minima kepyklos statyba. 1751 m. dokumentuose paminėtas Plinkšių dvaras. III – XIX a. pab. – Plinkšės perėjo Pliaterių žinion.
Pliaterio kapas
Grafas K. Broel-Pliateris, kaip informuoja Mažeikių krašto enciklopedija, nebuvo baigęs svetur mokslų, „auklėtas namų sąlygomis“, tačiau, matyt, sugebėjęs įtikti carinei valdžiai, nes turėjo trečiojo laipsnio šv. Onos ordiną, medalį, buvo Kauno gubernijos „taikiųjų teisėjų“ garbės narys.
Žmona – Sofija Grabauskaitė, su kuria turėjęs sūnų ir dvi dukras: Olgą ir Nastę. Sūnus mirė vos dvejų metų, o duktė Olga, ištekėjusi už Iljinskio-Kašausko, po K. Platerio mirties tapo Plinkšių dvaro paveldėtoja.
Prie Plinkšių ežero išlikęs grafo K. Pliaterio kapas. Pasakojama, kad grafas buvęs palaidotas Švedkapyje (seniau čia yra buvusios kapinaitės), o naktį giminės slapčia jį išvežę į bendrą giminės kapavietę. Žmona to nežinojo ir pastatė paminklą. Jis buvo aptvertas tvorele, o kapavietė apsodinta medžiais. Priėjimas prie kapo iš abiejų pusių apsodintas eglėmis. Žmonės šią vietą dar vadina „šunkapiais“. Kapo teritorija ratu apsodinta beržais, pušimis, kėniais, ąžuolais. Kapo link veda eglių alėja.
Saugoma valstybės
Išlikę dvaro sodyboje statiniai statyti ar perstatyti po 1870 m. Ūkiniai pastatai statyti senojo palivarko teritorijoje, rūmai su oficinomis – naujoje vietoje. Išliko dvaro sodybos reprezentacinė dalis su parku, ūkinės dalies fragmentai. Rūmai – istorizmo stiliaus, neoklasicizmo ir neorenesanso stilių sintezė – vienas vertingiausių šio stiliaus pastatų Lietuvoje. Oficinos, pieninė – istorizmo laikotarpis, „plytų stilius“. Parkas mišraus tipo, tebėra pavieniai medžiai, eilės, alėjos. Dvaro sodyba pastatyta prie Plinkšių ežero, bevardis upelis. Sukurta penkių tvenkinių sistema.
Visai sugriuvęs malūnas, tik užkonservuoti pamatai, 1995 m. degė arklidės. Gyventojų teigimu, 1902 m. plane už arklidės dar buvęs maniežas, du pastatai – gal kalvė ir dirbtuvės. Arčiau Žaliųjų vartų alėjos stovėjęs statinys galėjęs būti povams skirtas arba altana. Rekonstruotas skalbyklos pastatas. Neišliko prie tvenkinio dar sovietiniais metais stovėjęs dviejų aukštų svirnas. Sudegintas didžiulis kluonas, neišliko didelis raguočių tvartas, taip pat trys kumetynai, mūrinis „palivarkas“ prie tvenkinio, fazanų auginimo ferma už ežero. Buvusios oranžerijos likę pamatai. Pasikeitusios pastatų paskirtys.
2003 m. gegužės 13 d. Plinkšių dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą. Kultūros paveldo objektais pripažinti rūmai, didžioji ir mažoji oficinos, ledainė, arklidės liekanos, ūkinis pastatas, pieninė, parkas, K. Pliaterio kapas su antkapiu.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Rūtos Konciutės-Mačiulienės nuotraukos
(teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
