MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO – gerai pažįstama figūra Lietuvos slemo poezijos padangėje ir tinklaraščio „Praeis“ skaitytojams. Šiemet pasirodžiusi jo pirmoji knyga „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“ („Tyto alba“) vienus sužavėjo, kitus – galbūt papiktino atvirumu, nuogumu ir žiauriu humoru.
Su M. P. E. Martynenko kalbamės apie viską – dabartinį aktorystės kelią, kuris, pasak jo, jam leidžia skonėtis gyvenimu, patirtis gyvenant vienuolyne, apsinuoginimą tekste, scenoje. Ir humorą – vieną iš žmogaus supergalių, kaip jį įvardija būsimasis aktorius.
Susitikome su tavimi pokalbio Bernardinų bažnyčios patalpose. Čia, užsiminei, praėjo dalis tavo gyvenimo. Papasakok apie tą etapą.
Man, atrodo, buvo dvylika metų, kai Bernardinų parapijoje priėjau Pirmosios komunijos. Turbūt taip ir prasidėjo mano kelionė čia. Motina mane vežiojosi kartu po rekolekcijas, nes tiesiog neturėjo, kur palikti. Taip ir augau Trinapolio vienuolyne, kur rekolekcijos ir vykdavo. Bernardinų parapijoje iš pradžių pradėjau bendrauti su Juliumi Sasnausku, skaityti skaitinius per Mišias, tada jis mane pasikvietė į „Mažąją studiją“ įskaityti kai kuriuos tekstus.
Prisimenu, mokydamasis Jėzuitų gimnazijos vėlesnėse klasėse net nenueidavau į pirmas pamokas, nes čia vykdavo rytinės Mišios.
Galima sakyti, mama tave atvedė į tikėjimą?
Taip. Man regis, Arūnas Peškaitis yra pasakęs, kad moterys atveda į tikėjimą, jos pirmosios buvo priėjusios prie Jėzaus kapo. Vyrai, įsikibę sijonų – ar mylimųjų, ar motinų, ar močiučių – ir ateina į Bažnyčią. Mano istorija panaši.
Esi metus gyvenęs su vienuoliais vienuolyne. Kaip ir kodėl ten atsidūrei?
Tai buvo tuo metu, kai pradėjau studijuoti filosofiją Vilniaus universitete. Ir dar dirbau trijuose darbuose. Prisimenu, labai nusivyliau akademine bendruomene, – tuo metu Leonidas Donskis buvo pasakęs frazę, kuri puikiai iliustravo situaciją: tai, kuo užsiima universitetai, yra dvasinė nekrofilija.
Nusivyliau akademine bendruomene dėl jos negyvumo, vykstančia aukštojo mokslo infliacija. Pradėjau blaškytis, tie trys darbai, nes man vis neužteko. Tas laikotarpis buvo labai tamsus, daug vakarėlių, svaigalai, narkotikai, ir atrodė, kad gyvenimas pradeda byrėti, griūti į pelenus ir mėšlą. Tik aš to sau nepripažinau. Ir kartą per atsitiktinumą kažkas užsiminė apie Tiberiados brolius, kad galiu pas juos nuvažiuoti savaitgaliui.
Nuvažiavau. Man atrodo, buvo gruodžio pradžia. Per sniegynus dar klaidžiojau kokius penkis kilometrus ieškodamas vienuolyno. Ir pirmomis dienomis per nesusikalbėjimą pasakiau, kad ten liksiu pusei metų: pamenu, virtuvėje šurmulys, ir manęs klausia, ar gyvensiu Jono Krikštytojo metus. O man pasigirdo „ar pasiėmiau laisvus metus“. Kaip tik buvau išstojęs iš universiteto ir atsakiau „taip“.
Tada priėjęs brolis man pradėjo aiškinti, ką aš čia ką tik prišnekėjau. Ir suveikė tokia puikybė: negi atsiimsiu savo žodžius, ką, aš ne bachūras?
Taip tie pusę metų išaugo į metus. Galbūt tuomet tai atrodė atsitiktinumas, nesusipratimas, nesusikalbėjimas, bet dabar žvelgdamas į visa tai matau labai aiškų priežastingumą. Norėjau pabėgti iš pasaulio. Rašiau tuo metu, kad man trūksta tylos, ramybės, harmonijos, atsitraukimo, vienatvės. Ir vienuolyne man tai davė. Bet tokią tylą, kuri buvo pilna, o aš norėjau tylos, kurią galėčiau užpildyti savimi. Man davė tokią tylą, kurioje buvau priverstas pats nutilti, ir tai buvo nemaloniausia malonė mano gyvenime. Prisimenu, per Dykumos dienas visiškoje izoliacijoje krumplius į sieną iki kraujo nusidaužydavau, puldavau raudoti patirdamas akistatas su savo paties demonais.
Pabėgau iš pasaulio į vienuolyną, bet paskui taip pat iš vienuolyno pabėgau į pasaulį.
Kaip šis tavo gyvenimo lūžis įvyko?
Supratau, kad pradėjau sau meluoti apie savo pašaukimą. Svarsčiau, ar čia jis esti. Prisimenu vienuolyne man ištartą frazę: išeik į pasaulį, grįžk į jį ir klausykis. Jeigu pašaukimas išliks esant pasauliui, vadinasi, jis tikras. Ir keisčiausia, kad grįžęs į pasaulį vis dar jį girdžiu. Kartu, manau, yra ir daug kitų kelių. Studijuoju aktorinį, ir įdomu, kad vienas teatro teoretikų Jerzy Grotowski teatro kelią vaizduoja kaip kelią į šventumą. Tai begalinio atsidavimo ir pasiaukojimo reikalaujantis kelias. Ir tada suvoki, kad savimi gali pašventinti bet kurį kelią.
Ar jauti, kad būti aktoriumi yra tavo pašaukimas?
Paauglystėje, kai perskaičiau Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimą“, pradėjau tikėti, kad kažkur yra man skirtas, nulemtas kelias ir kad aš jį atrasiu. Savotiška klaida taip manyti. Suprantu, kad kasdien tu neturi ieškoti savo kelio, nes taip jo niekad ir nerasi. Kasdien turi kurti savo kelią. Turi kurti save. Galvoti apie nuolatinę savikūrą, kasdienį kūrybos aktą, – ir tai žiauriai sunku, nes čia yra tokių dugnų, tokių tamsų.
Suprantu, kad šitame kely, kuriame dabar esu, aš randu paguodą. Dar vienuolyne man yra sakę: mąstyk apie kelią, kuris tau teikia paguodą. Vien tai, kaip jautiesi būdamas tame kelyje, gali būti tavo atsakymas. Aš išgyvenu pilnatvę – tokią, kai gyveni ir skonėjiesi gyvenimu. Net tada, kai būna be galo sunku, – mus akademijoje laužo ir fiziškai, ir emociškai, ir dvasiškai, ir psichologiškai. Bet viskas, kas vyksta, žiauriai gražu. Žiauriai gražu, nes taip skausmingai tikra.
Gyvenant vienuolyne irgi buvo labai daug to tikrumo. Ir teatre taip yra. Oscaro Wilde'o, man regis, žodžiai: duok žmogui kaukę, ir jis tau pasakys tiesą. Per vaidmenų, pavidalų daugį išsifiltruoja tai, kas iš tikrųjų yra tikra. Keistas dalykas, kad teatre yra labai daug dvasingų žmonių, kurie labai arti dvasininko kelio. Gyvendamas tarp vienuolių sutikau labai daug žmonių, kurie buvo arti teatro. Ir šitie du susilietimai, šie du keliai, man atrodo, dvasiškai yra labai intensyvūs. Jie tartum malšina tą patį alkį, tik kitokiais produktais.
Giedra Radvilavičiūtė Knygų mugėje per savo knygos pristatymą ištarė frazę, kad yra rašytojai iš išsimokslinimo ir yra nuo Dievo. Pirmosios pavardės, kurios jai šovė į galvą kalbant apie pastaruosius, buvo Rimanto Kmitos ir tavo. Kaip tau atrodo, ką reiškia būti rašytoju nuo Dievo?
Rimtas titulas, nors pats taip apie save nepasakyčiau. Kai susiduri su menu – ar tai būtų paveikslai, literatūra, muzika, teatras, įvyksta tas gražus momentas, kai stebi ir nuščiūvi. Ir panaši būsena buvo, kai skaičiau Giedros Radvilavičiūtės knygas. Nuščiūvi, kaip žmogus sugauna tikrovės gabaliuką ir atneša jį į meną, ir kaip tai perteikia. Prisimenu, kaip būdamas dvylikos pirmą kartą pamačiau Vincento van Gogho paveikslus, jo nutapytus batus. Žiūriu ir suprantu, kad šis žmogus nutapė savo ryšį su tuo kasdienos objektu kartu nutapydamas ir manąjį. Toks mano žvilgsnis buvo į mėgstamas vaikystės šlepetes.
Apie menininkus nuo Dievo. Hm... Matyt, jie bando susidūrę su tikrovės slėpiniais, tokiais persmelkiančiais, nutildančiais, jų trupinius nešti į dienos šviesą, nes jie išbyrės pro pirštus, ir jų niekas nepamatys. Bandai nešti, nes atrodo, kad tikrovė, tokia skausmingai tikra, yra vienintelė priežastis, dėl kurios tavo sąmonei, tavo savasčiai buvo leista egzistuoti ir pačiam suvokti save dėl to tikrovės trupinėlio. Ir viskas, ką gali daryti, kažkokia meno forma tais gabaliukais dalintis. Bent man tas dialogiškumas labai svarbu.
Čia susiduri su kažkuo, kas yra daugiau nei tu. Ir bandai tai per save perteikti. Prisimenu, man kadaise kalbant su mylimąja kilo toks klausimas: ar įmanoma meilę kitam perduoti nė kiek nesutepant jos savimi? Savo tamsiais žmogiškais dalykais, kurie vis įsiterpia į meilės stebuklą. Ar įmanoma ją gimstančią tavy perduoti taip, kad nesugadintum? Galbūt tas bandymas ir yra iš Dievo ateinanti paskata sukurti ką nors tyra, gera, tikrai slėpininga.
Pastaruoju metu tau, manau, dėmesio netrūksta. Ir dėl neseniai pasirodžiusios knygos, provokuojančios nuogumu, ir dėl tavo paties gyvenimo istorijų. Ar tau patinka būti dėmesio centre?
Sąmoningai ko nors nekuriu, kad to dėmesio gaučiau, nors kažkada eksperimentavau su savo įvaizdžiais. Aš visą laiką jaučiausi toks atsilupęs debilas. Visame tame kontekste: studijavau filosofiją, gyvenau vienuolyne, po to studijavau vertimą, iš viso dirbau vienuolikoje darboviečių nuo šešiolikos metų: už baro, laiškanešiu, naktiniu portjė, šokolado gamintoju... Nes man vis neužteko. Pabandydavau, pažiūrėdavau – čia įdomu, bet norėjosi dar kažko. Ir taip blaškiausi. Galiausiai aš vis dar jaučiuosi kaip atsilupęs debilas. Bet studijuodamas akademijoje matau, kad mūsų daug, ir tai yra gerai.
Dėl buvimo dėmesio centre – yra žmonių, kurie neturi nieko bendra su teatru, bet jie vis tiek yra aktoriai. Man tai gerai pasijaučia dirbant už baro. Atrodo, įeina žmogus į patalpą, ir tu jauti, kaip visų žvilgsniai prie jo limpa. O jis gali tiesiog sėdėti parimęs. Matyt, tokiems žmonėms būdinga iš prigimties prikaustyti žvilgsnį. Pastebiu, kad tokie žmonės yra ir turintys vaiko dvasią.
Niekada nesijaučiau joks lyderis ir vedlys. Kartais manęs klausia, kodėl nestojau į režisūrą. Nes man žiauriai nebūdinga aiškinti žmonėms, ką jie turi daryti, nes jie niekad nepadaro to, ko aš noriu. Jau geriau, galvoju, pats pasidarysiu scenoje. Be to, režisierius nelabai turi progą išbėgti į aikštelę.
Man kartais, kai aplinkui visi tylūs ir nejudrūs, patinka bakstelėti pirštu ir žiūrėti, kas iš to išeis. Eini gatve ir pradedi rėkti. Ir žiūri: kas čia dabar bus? Arba eini gatve, išsitrauki dažų ir eilėraštį ant sienos pradedi rašyti. Galvoji: kas čia dabar bus? Atvažiuoja pareigūnai. Na ir kas čia dabar bus? Ar gali užrašą nuimti nuo sienos? Ne, negaliu. Toks mano smalsumas: kas įvyks pasaulyje, jeigu ką nors padarysiu?
Įvertinęs visas savo patirtis, kurių daugelis yra ir skaudžių, suprantu, kad man labiau patinka apmaudauti dėl to, ką padariau, o ne to, ko nepadariau.
Šiuo metu populiarus terminas „influenceris“ – nuomonės apie tam tikrus dalykus formuotojas. Ar jautiesi toks esantis?
Jeigu ką nors inspiruoju, man atrodo – nuostabu. Kaip sakiau, man svarbu dialogiškumas, savo apsinuoginimu einu į betarpišką artumą. Man atrodo, kai tu apsinuogini, apsinuogina ir kitas. Tie momentai, kai žmonės apsinuogina – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, yra gražiausi ir tikriausi gyvenime. Aš to siekiu, nors kas kartą, prieš paleisdamas naują tekstą, jaučiu ir gėdą, ir baimę. Tada savęs paklausiu, dėl ko visa tai darau. Prisimenu tuos visus kartus, kai prabilau ir man atliepė kitas žmogus. Po savo knygos pasirodymo susilaukiau ir labai daug neigiamų atsiliepimų, ir jie – tas antras lazdos galas, kai atrodo, kad labai supykdei žmones, kad kažką sugriovei, paniekinai.
Kita vertus, prisimenu vieną susitikimą su mergaite poliklinikoje. Ji buvo patyrusi labai stiprių ir psichologinių, ir fizinių traumų. Ji man tarė: psichoterapeutė patarė perskaityti tavo knygą, ir ji man padėjo, ačiū tau. Nudžiugau ir pamaniau: vien dėl jos buvo verta knygą parašyti, man visiškai užtenka ir šio atgalinio ryšio.
Ar tau neatrodo, kad, jeigu ir toliau rašysi tokius tekstus – iki kaulų nuogus, jie ir kitiems, ir tau pačiam pradės įgristi?
Tai yra dvasinis, emocinis, intelektinis ekshibicionizmas, kuris veža kurį laiką, kol jo nėra per daug. Ilgainiui turbūt reikės ieškoti kitų mechanizmų, veikiančių literatūroje. Galiausiai žinau: tu gali nusirenginėti, nusirenginėti, nusirenginėti, gali netgi iš odos išsinerti, bet vis tiek ateis pabaigos taškas, kai ant tavęs tiesiog neliks drabužių. Ir kas tada? Išlieka kitkas – kasdien įgyju naujų patirčių. Suprantu, kad tas kraštutinis, kardinalus ekshibicionizmas baigsis, bet man iš to lieka atvirumas. Kad ir kokios traumos ar potyriai mane privedė būtent prie tokio rašymo, man pačiam tai suteikia daug dovanų.
Režisierius Artūras Areima, viename interviu kalbėdamas apie nuogumą scenoje, sakė, kad tai atviriausias momentas ir kad kiekvienas, kuris pabandytų atsistoti prieš auditoriją nuogas, tai pats suprastų. Vis dėlto nuogumas scenoje vis dar priimamas kaip tabu. Ką apie tai manai?
Mes nuogumo baiminamės iš esmės todėl, kad, kai atsiranda šis elementas, dažnai tai sukelia nepatogumą, tarsi nuogumas scenoje kviestų tave irgi apsinuoginti. Bet kai tu stebi, tu supranti, kad esi toks pats žmogus, kuris stovi ir ant scenos. Tarkime, man per spektaklį „Apvalytieji“ iki to momento, kai nusimeti drabužius, viskas būna žiauriai baisu, atrodo, tave užspaudžia geležinėmis replėmis. Bet kai nusimeti paskutinį drabužį, suvoki, kad esi visiškai beginklis ir kartu – kad niekas tavęs daugiau nebegali sužeisti. Ir viskas. Laisvė.
Pakalbėkime apie naują rašytojų kartą. Ar jauti, kad tokia ji randasi? Kitaip kalbanti, kitaip žiūrinti į tekstą, jo kūrimą?
Svarstant apie ankstesnes kartas, reikia, matyt, būti viską jos perskaičius, taip pat viską ir prieš ją buvusios kartos, – tai reikalautų daug laiko. Ir tada būtų galima pasakyti. Pastebiu, kad vis kartojasi tie patys turiniai. Dar studijuodamas filosofiją susidūriau su fraze, kad visa filosofija iš tikrųjų yra užrašai Platono, Sokrato paraštėse. Perskaitai antikos tekstus, tada vėlesnius ir supranti, kad niekas dviračio nebeišrado.
Gali atrodyti, kad mūsų karta perdėtai iškrypusi, nešvanki, bet atsigręži į antiką ir matai, kad mes palyginti su ja esame visiška vanilė, kad pas mus čia žaidimukai.
Man atrodo, kai žmonija atrado savo pagrindinius žaisliukus, jais visą laiką ir žaidžia. Skiriasi tik formos. Galvoju, viskas, kas yra mano viduje ir kas iš manęs išeina, net ir šita kalba, kuria kalbu – viskas buvo kažkada internalizuota. Iš tikrųjų aš neturiu nieko originalaus. Tiesiog suderinu tam tikras formas ir paleidžiu.
Man gražu, kad žaidžiame tais pačiais žaisliukais. Kad dainą, kurią dainuojame, dainavo pirmasis žmogus ir kad ją dainuos paskutinis.
Ką pasakytum apie šiuolaikinį skaitytoją? Apskritai apie šiuolaikinį žmogų?
Man atrodo, yra bendros tendencijos, ir jas nesunku pastebėti. Žinoma, galiu pasakyti tam tikrus teiginius, kad linkstame prie trumpojo žanro ir jo vis daugėja, bet tam iš karto susiformuotų antitezė. Galvoju, kai Žemėje atsirado žmogus, niekada nebuvo visuotinio taikos periodo, kažkas nuolat su kažkuo kariavo. Bet kuo toliau, tuo saugesniame laikotarpyje gyvename. Tolydžio vis mažiau katastrofinių nutikimų, bet tada perskaitai: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nusižudo daugiau žmonių nei visuose pasaulio vykstančiuose karuose. Ir pagalvoji: palauk, išeina, kad mes kaip rūšis labai neteisingai gyvename, jeigu taip atsitinka?
Tarsi nutolome nuo natūralaus savo biologinės rūšies judėjimo. Pagalvoji: galbūt tai, kad nebedalyvaujame toje natūralioje atrankoje, išvirsta kitu galu – kad mes kaip rūšis žiauriai daug žudomės. Kad neiškenčiame patys savęs. Nepretenduoju į objektyvias tiesas, bet kartais tokių minčių kyla.
Ar galvoji, kad galėtum parašyti ilgesnį kūrinį, ne tik trumpojo žanro?
Kūryboje aš viską lyginu su pokalbiu. Galbūt mano gyvenime buvo kokie trys pokalbiai, trukę tiek, kiek knygos perskaitymas. Buvo romanų, kuriuos perskaičiau per vieną naktį, ir buvo pokalbių, kurie truko visą naktį. Bet nedaug. Ilgasis literatūros žanras mane žavi, kita vertus, galvoju, ar turiu tokį pasakojimą, kurį norėčiau tiek ilgai tęsti, kad jausčiau, jog neišsisemiu, kad vis dar turiu, ką pasakyti. Mano tekstai yra potyriai. Vienas tekstas – vienas potyris.
Dar vienas klausimas, į kurį nerandu atsakymo – ar ilgieji žanrai yra geresni už trumpuosius? Man atrodo, pastarieji gali būti kaip mažo kalibro kulkos, kurios kartais prasiskverbia giliau.
Tavo tekstuose, be nuogumo, labai svarbus humoras.
Man humoras yra be galo svarbus. Studijuodamas filosofiją užsikabinau už Henri Bergsono knygos apie juoką. Nuo to užsikabliavau ir turbūt didžiąją laiko dalį praleidau tyrinėdamas humorą, juoko mechanizmą.
Man atrodo, komedijos yra kur kas sudėtingesnis žanras, nes per komedinius veikėjus ryškiau suspindi tragizmas.
Humoras man padėjo pereiti per labai daug tamsių situacijų. Ir per gaisrą, ir per mirtį, ir per kitas gyvenimo akistatas. Nes kas galiausiai lieka – gebėjimas pasijuokti. Žmogaus gebėjimas juoktis yra turbūt vienintelė adekvati jo laikysena savo mirties atžvilgiu.
Juk mes daugiausia kvatojame iš juodo arba vulgaraus humoro, kuris, atrodo, yra šventvagiškas, besityčiojantis iš vertybių, moralinių nuostatų. Mes juokiamės iš to, kas baisu. Arba intymūs dalykai mus gąsdina, ir mes bandome taip juos prisijaukinti.
Prisimenu, per gaisrą nusikabarojau degančiomis rankomis, veidu, plaukais balkonais žemyn iš ketvirto aukšto. Apibėgau namą, susiradau motiną, kuri tuo metu stovėjo basa ant ledo plačiom akim. Ir sakau: mama, labai gerai, kad mes išgyvenome, aš daugiau taip niekad nedarysiu. Ir nubėgau. Motina vėliau man sakė: tu nubėgai, aš žiūriu ir nesuprantu, kas su tavimi ne taip. Ir tada suvokiu, kad tu bėgi, o tavo plaukuose žiežirbos ir jie smilksta.
O aš bėgau ieškoti greitosios. Prisimenu, guliu ligoninėje gavęs dvigubą morfino dozę, chirurgas į mane žiūri, išsitraukia telefoną ir fotografuoja. Ir man šiek tiek juokinga. Tada nueina prie kompiuterio, įsijungia ir sako: tai gal jau delfis bus parašęs. O aš jam sakau: ar po to galėsite man atsiųsti tas nuotraukas? Aš įsidėsiu feisbuke.
Situacijoje, kai galvojau: viskas sudegė, viskas – nieko nebeturi, pats sudegęs, su snargliu vietoj veido visą gyvenimą vaikščiosi, kai viskas žiauriai blogai, padėjo humoras. Pradedi juoktis iš visa to. Būna taip juokinga. Juokas – turbūt viena iš žmonių supergalių. Yra dvi supergalios – mūsų gebėjimas dėkoti už visa tai, kas mums nutinka, ir mūsų gebėjimas juoktis.
